Vaikų ir paauglių psichologė Aisidora Kriauzaitė

Aš esu Aisidora Kriauzaitė – vaikų ir paauglių psichologė. 2020 metais baigiau psichologijos bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete ir tęsiau mokslus magistrantūros programoje „Mokyklinė psichologija“. Siekdama giliau pažinti vaiko vidinį pasaulį, 2024 metais pradėjau bazinio lygio vaikų ir paauglių psichodinaminės krypties psichoterapijos studijas.

Manau, kad smalsumas mane atvedė į psichologiją. Visą gyvenimą bandau suprasti pasaulį, žmogų, jo istoriją, ieškoti egzistencijos prasmės. Kiek save pamenu, manęs niekada netenkino pasaulio skirstymas į „gerą“ ir „blogą“. Atrodo, šis supaprastintas požiūris nuo mažų dienų manyje tiesiog netilpo. Pamenu, kai pirmoje klasėje per pamoką pasakiau, jog nėra blogų žmonių. Mokytoja paprašė manęs atsistoti ir pagrįsti savo mintį. Nepamenu, ką tada atsakiau – galbūt net ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad iki galo laikiausi savo nuomonės ir prastovėjau visą pamoką prie suolo. Šiandien mano požiūris išliko toks pat, tik dabar turiu daugiau žinių ir argumentų, kurie jį pagrindžia. Tikiu, kad vidinis smalsumas ir tikėjimas žmogaus gerumu skatina mane pažinti žmogų, išgirsti jo istoriją, prisiliesti prie jo išgyvenimų ir juos priimti. Vaikai – ypatingi. Jų pasaulis kitoks: jie mąsto kitaip, jaučia stipriau, turi mažiau patirties ir įgūdžių, dar tik mokosi suprasti save ir kitus. Savo vidinį pasaulį jie dažnai parodo netiesiogiai – per žaidimą, kūno kalbą ar elgesio pokyčius, ir yra labai priklausomi nuo suaugusiųjų. Kartais juokauju, kad kalbu šimtu kalbų ir dirbu vertėja. Kiekvienas vaikas turi savo unikalią „kalbą“. Norėdama ją suprasti, pirmiausia pažįstu visą šeimą. Tuomet galiu padėti tėvams suprasti, ką jų vaikas nori pasakyti.

Su vaiku ir jo šeima siekiu užmegzti autentišką, pagarba grįstą ryšį. Tikiu, kad būtent jis yra pagrindas tiek tyrinėti skaudžius išgyvenimus, tiek džiaugtis pasiekimais. Kartais šeima gana greitai atranda būdų, kaip įveikti sunkumus, o kartais kelias būna ilgesnis – kai reikia augti, stiprėti ir pamažu mokytis suprasti vieniems kitus bei priimti pokyčius.

Šiame profesinio kelio etape daugiausia dėmesio skiriu vaikams, kurie patiria emocijų, elgesio ar mokymosi sunkumų. Konsultuoju juos, jų tėvus bei globėjus, vedu socialinių įgūdžių užsiėmimus vaikams.