Dar net neįkvėpę pirmojo oro gurkšnio, mes jau veikiame tuos, kurie yra šalia – mamą, tėtį, kitus artimuosius. Ir jie veikia mus. Iš šios tarpusavio sąveikos gimsta ryšys. Būtent per santykį su kitu mes mokomės jausti, būti ir veikti. Nors šį procesą sunku paprastai paaiškinti, jis yra labai svarbus, jei norime suprasti žmogaus, ypač vaiko, elgesį ar bandyti jį keisti.

Naujagimis reaguoja į tai, kas su juo vyksta. Iš pradžių jo pasaulis yra labai ribotas ir susijęs su fiziniais pojūčiais – alkiu, šalčiu, įtampa, komfortu. Šie pojūčiai keičia vaiko būseną, o vaikas į šiuos pokyčius reaguoja. Reakcijos gali būti įvairios: verksmas, judesys, veido mimika. Šios reakcijos dažniausiai nelieka nepastebėtos – į jas reaguoja suaugęs: kartais nuramina, kartais pabūna šalia, kartais sudrausmina, o kartais ignoruoja. Visa tai vaikui tampa svarbia patirtimi. Kartojantis panašioms situacijoms, vaikas pamažu ima reaguoti vis panašiau, o suaugusysis – atsakyti tuo pačiu būdu. Laikui bėgant susiformuoja jiems abiem įprastas bendravimo būdas, kuris pamažu įsitvirtina ir smegenyse: vienos neuroninės jungtys stiprėja, kitos silpnėja ar nyksta, lengviau išsiskiria neuromediatoriai, o nerviniai ryšiai tampa stabilesni. Šis veikimo būdas pamažu tampa vis labiau automatinis, vyksta tarsi savaime.

Svarbu suprasti, kad kūdikio, vaiko, gyvenime patirčių būna daug ir jos labai įvairios – kasdien nutinka visko. Tačiau vaiko raidą labiausiai formuoja tai, kas kartojasi. Šios patirtys pamažu kaupiasi, ir vaikas ima jausti, kaip būti su kitu, ar galima nusiraminti, ar pasaulis yra saugus. Kartu formuojasi ir pojūtis apie save patį.

Nesuklystume sakydami, kad vaiko anksti išmokti bendravimo su kitu ir aplinka būdai turėjo prasmę. Palankesniais atvejais šie būdai padėjo gauti tai, ko reikėjo – dėmesį, artumą, saugumą, bazinių poreikių patenkinimą. Sudėtingesniais atvejais jie tapo būdu išgyventi, ištverti ir prisitaikyti ten, kur poreikiai buvo patenkinami tik iš dalies arba visai nebuvo patenkinami. Ši patirtis vaikui bus atrama platesniame socialiniame kontekste, kuriame jis, susidurdamas su kintančia aplinka ir didėjančiais lūkesčiais, ieškos galimybių patenkinti savo poreikius, mokytis, augti, bręsti, o sunkesniais atvejais – tiesiog išbūti. Šioje vietoje galima pateikti tipinį vaiko vaizdą, kuris sėkmingai mokėsi, augo, brendo, nors pats „sėkmės“ apibrėžimas kiekvienam gali reikšti skirtingus dalykus. Vis dėlto mintys vis sugrįžta prie to vaiko, kuriam augti nėra taip paprasta. Prieš akis iškyla vaikas, neseniai pradėjęs lankyti darželį, kuriam ši nauja patirtis tampa rimtu iššūkiu. Graudus žvilgsnis ar ašaros tokioje situacijoje būtų aiški ir daugeliui suprantama komunikacijos forma – sveikoje aplinkoje ji dažniausiai pastebima, atpažįstama ir atliepiama. Tačiau tai toli gražu ne vienintelis būdas, kuriuo vaikas gali parodyti savo sunkumą ir poreikį kitam. Pykčio protrūkiai, prieštaraujantis elgesys, nesitraukimas į veiklą ar net somatiniai skundai taip pat yra vaiko bendravimo būdas. Šiandien beveik visi pedagogai ir tėvai jau yra girdėję, kad vaiko agresija, priešiškumas ar neklusnumas dažnai slepia sunkumą. Tačiau viena yra tai suprasti, o visai kas kita – tai išgyventi kasdienybėje. Ypač tada, kai bandant vaiką palaikyti, nuraminti ar padėti, jis atsako dar didesniu priešiškumu. Sudėtingais atvejais tokios situacijos tampa itin sunkios ir varginančios, nes jos tęsiasi ne dieną, ne savaitę, ne mėnesį, o gerokai ilgiau. Ilgainiui vaikas, pedagogai, tėvai ir švietimo pagalbos specialistai tarsi įsisuka į bejėgystės ir kaltės ratą. Nors būtų svarbu šiuos jausmus atpažinti ir įvardyti, dažniausiai jie nukreipiami į tarpusavio kovą ir kaltųjų paieškas. Tokį procesą sustabdyti nelengva. Vaiko sunkumas neretai tik gilėja, tėvų, pedagogų ir kitų aplinkinių kasdienybė tampa vis labiau varginanti, o suprasti vieniems kitus ir atliepti darosi vis sunkiau. Norėtųsi, kad šioje vietoje viskas sustotų, kad karo kalavijai sudėti ir atsirastų erdvės kalbėti apie vaiką ir jo elgesio supratimą. Tai nėra bandymas pateisinti netinkamą elgesį ar perkelti atsakomybę vieniems ant kitų. Tikslas kitas – suprasti, kodėl vaikas elgiasi būtent taip, kartu patyrinėti situaciją, prireikus atkurti santykį ir, kiek įmanoma, padaryti aplinką vaikui saugesnę. Šis kelias yra sunkus. Jis reikalauja visų aplinkinių darbo, kantrybės ir laiko, taip pat mokymosi reaguoti kitaip, nei esame įpratę. Šiandien kito kelio aš nežinau. Tokios situacijos gali baigtis labai įvairiai – galvoje gimė 100 scenarijų. Tačiau nėra nė vieno, kuriame vaiko sunkumas išsispręstų savaime. Mano, kad ir trumpa, gyvenimiška patirtis rodo, jog neįsigilinus į patį sunkumą, problema neišnyksta. Ji tiesiog pasirodo kitu pavidalu ir kitoje aplinkoje gali būti mažiau matoma, bet vis dar lieka neišspręsta. Anksčiau ar vėliau prie to vis tiek tenka grįžti, o kuo ilgiau tai tęsiasi, tuo sudėtingiau tampa viską sudėlioti į vietas.

Dar neįvardinau vietos, kur būtų galima nusipirkti burtų lazdelę ar knygą „10 burtažodžių, kurie išspręs visus gyvenimo sunkumus“. Tęsinys kitoje serijoje. Juokauju.

Iš tikrųjų kiekvienas vaikas, kiekvieni tėvai, kiekvienas santykis ir kiekviena įstaiga yra skirtingi. Todėl nėra vieno universalaus recepto, kaip atkurti ar sustiprinti santykį, kaip bendradarbiauti, įsiklausyti į vaiką ar suderinti skirtingus poreikius. Tačiau šie dalykai yra esminiai. Jei vaikas gyvena nuolatinėje įtampoje, bado žaisynėse, savireguliacijos įgūdžiai tiesiog nesiformuoja, elgesys netaps kitoks, jis bus komplikuotesnis. Jau nekalbant apie akademinę pažangą, pozityvų savęs vaizdą ar artimus, gerus santykius su kitais.

Apie saugią aplinką galime kalbėti mėnesį, du ar net metus. Jei daug desperacijos, galime pasisodinti vaiką ir jam pasakoti, kaip jį mylime, koks jis geras, kad visos emocijos yra geros. Žodžiai gražūs, tačiau ne tas kontekstas, nerekomenduoju. Svarbiausia tai, kad šių dalykų neįmanoma perduoti vien žodžiais – vaikui juos reikia patirti. Kadangi elgesys formuojasi santykyje, tas pats principas galioja ir jį keičiant. Tėvų ir mokytojų žinios, įvairios auklėjimo technikos ar patarimai gali būti naudingi, kai kuriuos jų tikrai verta ir reikia taikyti. Tačiau esminis pokytis vyksta per ryšį su kitu žmogumi. Vaikui reikia sukaupti daug pozityvios bendravimo patirties, kai suaugęs išlieka santykyje net tada, kai tai daryti sunku – susidūrus su vaiko pykčiu, ašaromis ar pasipriešinimu. Palaipsniui vaikas patiria, kad ryšys nėra trapus ir nesubyra nuo stiprių emocijų. Ji ima jaustis saugesnis, ir po truputį vyksta pokytis. Pirmiausia keičiasi ne pats elgesys, o vaiko vidinė būsena. Būtent ši vidinė būsena ir tampa pagrindu, nuo kurio vaikas gali atsispirti, mokytis naujų būdų būti pasaulyje ir būti su kitu.

Šis procesas nėra lengvas. Kartais jis būna neaiškus, painus ir reikalaujantis daug pastangų iš tėvų, pedagogų ir specialistų. Situacijos labai skirtingos – kartais daugiau darbo tenka vienai pusei, kartais kitai. Tačiau aišku viena: vaikas, net labai ir labai stengdamasis, pats vienas savo elgesio pakeisti nepajėgus, nesvarbu, ar jam treji, ar šešiolika metų. Todėl šiame procese visi mokosi. Mokosi kalbėtis, rasti būdų bendradarbiauti, atsisakyti kai kurių įsitikinimų, permąstyti situaciją, pabandyti į ją pažvelgti kitaip, ieškoti sprendimų. Kartu visiems reikės resurso tiesiog būti, nes kasdienybė nesikeis taip greitai, kaip norėtųsi. Teks susidurti su tais pačiais ar panašiais iššūkiais, pasikartojančiomis situacijomis ir neišvengiamais jausmais – pykčiu, bejėgyste, nuovargiu. Tai proceso dalis, kurios neįmanoma apeiti.

Man šis procesas šiek tiek primena ėjimą į sporto salę. Po vienos intensyvios treniruotės ar vienos dienos laikantis dietos, pažvelgus į veidrodį, pamatysime tą patį, ką matėme ir prieš tai. Kartais net jausimės prasčiau. Tačiau dirbant nuosekliai, turint palaikymą, formuojant sveikus įpročius, susikuriant aiškią rutiną ir jos laikantis ilgą laiką, kūnas pamažu keičiasi ir įgauna formą.