Didžiąją dienos dalį vaikai praleidžia ugdymo įstaigoje, o po pamokų neretas dar skuba į būrelius ar kitą užklasinę veiklą. Per dieną vaikai patiria daugybę įspūdžių: vieni įvykiai juos džiugina, kiti nuliūdina ar net supykdo. Suprantama, tėvai nori sužinoti apie visus šiuos vaiko dienos nutikimus. Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikai paprastai būna atviresni nei vyresni arba paaugliai, nors pasitaiko įvairių atvejų. Vienų vaikų nereikia nė skatinti. Jie patys entuziastingai pasakoja apie savo dieną. Kiti būna santūresni ir į klausimą „Kaip sekėsi šiandien?“ dažniausiai atsako trumpai: „Gerai“, „Normaliai“, „Kaip visada“. Svarbu suprasti, kad nei vienas, nei kitas vaiko būdas nėra geresnis ar blogesnis. Šie skirtumai yra natūralūs ir savaime nieko nepasako apie tėvų ir vaikų tarpusavio santykius.

Neretai tėvams, pasiklausius kitų (ypač bendraklasių) tėvų pasakojimų, susidaro įspūdis, jog visi žino viską, išskyrus juos. Atrodo, kad kiti tėvai iš savo vaikų sužino viską: ką sakė mokytoja, kas per pamokas klausėsi, o kas ne, kokie suplanuoti klasės renginiai ir t. t. Tuomet kyla nerimas, kad patys kažką svarbaus praleido. Galvoje ima kirbėti klausimas: „Kodėl mano vaikas to nepapasakoja?“ – ir randasi šimtai galimų atsakymų. Tačiau verta prisiminti, kad net ir toje pačioje aplinkoje kiekvienas vaikas patiria savitą, unikalią patirtį. Tai, kas vienam vaikui atrodo labai svarbu, kitam gali visai nerūpėti. Kiekvienas vaikas kasdien parsineša savitą dienos istoriją. Suprantama, smagu išgirsti faktus – kas, ką pasakė ar padarė. Tokie pasakojimai daugeliui tėvų svarbūs, nes suteikia saugumo jausmą, kad nieko nepraleidžia, iliuzija, bet tiek jau to, jų reikia. Vis dėlto svarbiau ne tai, kuo vaikas dalijasi, o kaip mes į tai reaguojame. Jei gebame priimti jo pasaulį – kartais primityvų, kartais nuobodų ar mums ne iki galo suprantamą – be moralizavimo ir kaltinimų, vaikas mokosi priimti save ir kitus tokiais, kokie jie yra ir tuo dalintis.

Kodėl vaikai kartais nesidalina savo dienos įspūdžiais

Pirmiausia – baziniai poreikiai.

• Kartais vaikams sunku papasakoti apie savo dieną todėl, kad jiems pirmiausia reikia pailsėti, pavalgyti ar atsigerti. Po ilgos dienos jie gali būti pavargę, išalkę ar tiesiog pervargę nuo įspūdžių. Tik tada, kai vaikas pasijunta fiziškai gerai – sotus, atsipalaidavęs ir saugus – jis bus pasirengęs kalbėtis.

Tėvams naudinga žinoti: kai kurie vaikai atsipalaiduoja kalbėdami – jiems pasakojimas padeda nurimti, todėl jie vos grįžę ima kalbėti be sustojimo. Kiti – priešingai – pirma turi pailsėti, pasijusti saugiai, ir tik tada noriai papasakoja apie dieną.

Jaunesni vaikai mąsto epizodiškai

• Jaunesni, maždaug iki devynerių metų, vaikai savo dieną prisimena ne kaip visumą, o epizodiškai – „kalbėjau su draugu“, „piešiau piešinį“, „žaidžiau lauke“. Todėl kai tėvai klausia „Kaip sekėsi šiandien?“, toks klausimas jiems gali atrodyti per sudėtingas, todėl pasirenkama atsakyti vienu, dviem žodžiais.

Paaugliams svarbus privatumas

Iš paauglių dažnai sunkiau išgauti pasakojimus apie jų dieną, ir tai visiškai natūralu. Jų raidos užduotis – atrasti save, atskirai nuo tėvų. Paaugliai kuria savo vidinį pasaulį ir jį saugo, todėl tampa uždaresni. Tai nereiškia, kad jie nepasitiki ar nenori bendrauti – tiesiog jiems svarbu turėti erdvės, kurioje galėtų būti savarankiški.

Kaip paskatinti vaiką dalintis įspūdžiais

Jei jūsų vaikas santūresnis ir į klausimą „Kaip sekėsi?“ dažniausiai atsako trumpai – „normaliai“ ar „gerai“ – neverta nei jo „tardyti“, nei laukti, kol vieną dieną pats prabils. Abu kraštutinumai dažnai neveiksmingi. Kai vaikas jaučiasi bombarduojamas klausimais, jis jaučiasi puolamas ir ima atsakyti lakoniškai. O jei tėvai laukia tylėdami stebuklo, vaikui gali pasirodyti, kad jo pasaulis tėvams neįdomus, ir dar labiau užsidaryti. Yra kur kas subtilesnių ir veiksmingesnių būdų padėti vaikui atsiverti.

Priimkite viską, ką vaikas pasakoja

• Kartais vaiko pasakojimai atrodo visai „nereikšmingi“ – apie žaidimą, animacinį filmuką ar smulkmeną, kuri jums neatrodo svarbi. Bet vaikui tai – jo pasaulio dalis.
  Klausykitės su dėmesiu ir pagarba. Leiskite jam kalbėti apie tai, kas jam rūpi. Kartais pasakojimai būna sunkesni – apie nesutarimus, patyčias ar nusivylimą. Tokiose situacijose labai norisi patarti ar iš karto imtis sprendimų. Žinoma, rimtų dalykų (smurtas, izoliacija, nederamas elgesys) negalima ignoruoti. Tačiau daugeliu atvejų svarbiausia – išklausyti ir parodyti, kad tikite vaiku, jog jis gebės pats susitvarkyti ar rasti sprendimą.
  Kai reaguojame pernelyg aštriai – net jei iš gerų paskatų – vaikas gali pasijusti nesaugus ir nutylėti kitą kartą.

Pasirinkite tinkamą momentą: vakaras – metas pokalbiams

• Dauguma vaikų būna atviresni vakare, prieš miegą. Tuo metu dienos įspūdžiai jau būna „susigulėję“, o vaikas dažnai nori dar šiek tiek pabendrauti – kartais ir tam, kad truputį dar nemiegotų. Tai puiki proga švelniai pasiteirauti, kas buvo smagu ar netikėta.

Vis dėlto pasitaiko vakarų, kai, kad ir kaip stengtumėtės, vaikas nekalba. Tai gali lemti nuovargis, prasta nuotaika ar tiesiog poreikis pabūti tyloje. Tokiais atvejais svarbiausia – nepykti ir nebandyti priversti kalbėti. Užuot spaudę, galite švelniai pasakyti: „Dabar pailsėk. Rytoj, jei norėsi, papasakosi, kaip tau sekėsi.“

Toks sakinys siunčia vaikui aiškią žinutę: jūs juo domitės, esate šalia ir kantriai lauksite, kol jis pats panorės pasidalyti savo patirtimi

Užduokite konkrečius klausimus

• Vietoj įprasto klausimo „Kaip sekėsi?“ pabandykite klausti konkrečiau – apie tam tikrus dienos įvykius ar akimirkas. Taip vaikui lengviau prisiminti, ką jis veikė, ir pasakoti tampa paprasčiau bei įdomiau.

Pavyzdžiui, galite paklausti:

• „Ką veikėte per pirmą pamoką?“

• „Kas šiandien buvo juokingiausia?“

• „Ką valgėt pietums?“

• „Kas šiandien tave nustebino?“

Tokie klausimai padeda vaikui atkurti dienos įvykius, lengviau prisiminti detales ir pasakoti natūraliai.

Galite net pasitarti su vaiku ir paklausti:

„Ką tu norėtum, kad aš tavęs klausčiau po dienos mokykloje?“

Užduoties lapą rasite čia: [https://we.tl/t-pGzWYQlVZG]. Jame vaikai gali sugalvoti klausimus, kuriais norėtų, kad tėvai domėtųsi jų diena.

Nepergyvenkite, jei vaikas visko nepasako

Nebūtina ir net neįmanoma žinoti visko, kas vyksta vaiko dienoje ar gyvenime. Net jei kartais mums atrodo kitaip.
Svarbiausia, kad vaikas žinotų: kai tik panorės pasikalbėti ar susidurs su sunkumu, kurio pats negali išspręsti, jūs būsite šalia, pasiruošę išklausyti ir padėti.

Jei pastebite, kad vaikas atrodo prislėgtas, uždaras ar tylus, o jums kyla nerimas dėl jo elgesio, pasitarkite su vaikų ar paauglių psichologu ar psichoterapeutu