Taikinio efektas

Kiekvienoje klasėje natūraliai susiformuoja tam tikra tvarka, kurioje vieni vaikai turi daugiau įtakos, o kiti – mažiau. Dažnai lyderiu tampa tas, kurį palaiko dauguma. Net jei kai kurie vaikai galvoja kitaip, jie vis tiek neprieštarauja, nes patys tokio palaikymo neturi ir bijo būti atstumti. Laikui bėgant lyderiai pradeda kurti nerašytas taisykles – nusprendžia, koks elgesys klasėje laikomas „normaliu“ ir priimtinu, o koks – ne. Atstovauja daugumos interesui. Jei vaikas neatitinka šių taisyklių arba bando joms pasipriešinti, grupė gali jo nepriimti. Tokie vaikai neretai tampa patyčių, subtilaus menkinimo ar izoliacijos taikiniais. Taip kiti klasės nariai sustiprina savo tarpusavio ryšius ir patvirtina savo vietą grupėje. Šis procesas dažniausiai vyksta nesąmoningai – paklausus vaikų, kodėl taip elgiasi, jie dažnai pateikia tik paviršutiniškas priežastis, o tokio elgesio pasekmes kitam dar nepilnai suvoktos. Todėl svarbu neieškoti kaltų, nes tai tik padidina atskirtį tarp vaikų. Daug veiksmingiau, kai įsitraukia suaugusieji: organizuojami klasės sutelktumą stiprinantys užsiėmimai, vyksta atviri pokalbiai, nustatomos aiškios taisyklės, o mokytojas aktyviai formuoja saugią, palaikančią aplinką.

Mikropatyčių pasireiškimo formos

Ignoravimas

Pavyzdžiai, kaip tai gali pasireikšti mokykloje:

• Vaikas užduoda klausimą klasėje, bet visi toliau užsiima savo veikla, tarsi nieko nebūtų girdėję.

• Vaikas ateina į valgyklą ir ieško, kur prisėsti, tačiau bendraklasiai sąmoningai nusuka žvilgsnį, paslenka daiktus ar uždeda kuprines, parodydami, kad nenori, jog jis atsisėstų šalia.

Neįtraukimas į komandinius darbus

Pavyzdžiai, kaip tai gali pasireikšti mokykloje:

• Mokytojui priskyrus vaiką prie grupės komandiniui darbui, pasigirsta kitų atsidūsimas, juokas ar susižvalgymas, rodantis kitų nenorą su juo dirbti.

• Vaikui nuolat skiriami mažiausiai pageidaujami vaidmenys – tokie, kurių kiti nenori imtis. Vienoje grupėje jis gali būti paliktas visą darbą atlikti vienas, o kitoje jam išvis nepriskiriama jokia užduotis.

Dvigubi standartai

Pavyzdžiai, kaip tai gali pasireikšti mokykloje:

• Kai vaikas garsiau pakomentuoja užduotį, bendraklasiai iškart pasako mokytojui, kad jis trukdo pamokai, nors kitų vaikų toks pats elgesys lieka nepastebėtas arba nutylimas.

• Pristatymo metu vaikui suklydus, bendraklasiai kikena ar komentuoja, o kitam vaikui padarius tokią pačią klaidą reaguoja ramiai ir supratingai.
  

Šnibždėjimas, gandai

Pavyzdžiai, kaip tai gali pasireikšti mokykloje:

• Kai vaikas prieina prie grupės bendraklasių, jie staiga nutyla, o jam pasitraukus pradeda šnabždėtis.

• Vaiko asmeninės paslaptys ar gyvenimo detalės paskleidžiamos taip, kad jis atrodytų blogesnis nei iš tiktųjų.

Sarkastiški komentarai, erzinimas

Pavyzdžiai, kaip tai gali pasireikšti mokykloje:

• Vaikas mokytojai pasakoja, kad buvo užsienyje, o kitas mokinys sarkastiškai pakomentuoja: „Alytuje?“, ir dauguma klasės mokinių pradeda juoktis.

• Vaikas sėdi pamokoje ir girdi, kaip už nugaros bendraklasiai kartoja jo vardą, kikena.

Mikropatyčios (angl. microaggressions) – tai subtilios, ilgai trunkančios ir dažnai nepastebimos patyčios, kai su vaiku ar vaikų grupe elgiamasi kitaip nei su dauguma, pamažu juos izoliuojant.

Ką gali tėvai?

Klausykite

• Išklausykite vaiką iki galo, nepertraukinėkite, nevertinkite.

Atspindėkite

• Įvardykite vaiko jausmus, pvz., „atrodo, tau buvo labai liūdna“.

Leiskite tylėti

• Nespauskite vaiko, gali reikėti laiko papasakoti savo istoriją.

Būkite šalia

• Vaikui svarbu jausti jūsų fizinį ir emocinį buvimą. Kartais svarbiausia – ne tai, ką pasakote, o tai, kad jūs šalia, išklausote ir palaikote.

Ėmęsis kalbėti, padrąsinkite

• Jei vaikui sunku kalbėti, galite padrąsinti švelniai: „Man labai svarbu išgirsti, kas vyksta, kad galėtume kartu sugalvoti, ką daryti“.

Tikėkite vaiku

• Aiškiai parodykite, kad tikite jo pasakojimu. Vaikas turi žinoti, kad jūs esate jo pusėje ir jis nėra kaltas dėl kitų elgesio.

Išlikite ramūs

• Vaikas turi jausti jūsų stabilumą ir saugumą, net jei situacija jus gąsdina ar pykdo.

Stebėkite

• Stebėkite situaciją ir vaiko emocinę būseną. Tai padės pamatyti, ar situacija gerėja, ar blogėja.

Atskirskite

• Pabandykite suprasti su kuo susiduriate – ar tai paprastas konfliktas tarp vaikų, ar mikropatyčios, ar patyčios.

• Jei kyla rimta grėsmė vaiko saugumui, pvz., fizinis smurtas, grasinimai – reaguokite nedelsdami ir informuokite mokyklą bei atsakingas institucijas.

Užrašykite

• Užsirašykite faktus: kas, kada ir kur įvyko.

• Pvz.: „Per lietuvių pamoką mano vaikas pasakė..., kitas sureagavo taip, juokėsi dauguma.“

• Jei situacijos kartojasi, būtinai pabrėžkite pasikartojimą.

Glaudžiai bendradarbiaukite

• Kreipkitės į klasės vadovą, mokytojus, socialinį pedagogą.

• Pasidalinkite savo pastebėjimais ir ieškokite bendrų sprendimų.

• Tik dirbant kartu galima sukurti vaikui saugesnę aplinką.

Užtikrinkite pagalbą

• Jei situacija stipriai veikia vaiko emocinę būseną, kreipkitės į psichologą ar kitus specialistus. Kurie galėtų padėti suprasti, kas vyksta, ką daryti.

KALBĖTI SAUGU?

Mikropatyčių pasekmės

Vaikai dažnai stengiasi slėpti, kad jiems sunku, ir rodo, jog viskas gerai, tačiau vidinis skausmas vis tiek randa būdą pasirodyti. Vieniems vaikams jis pasireiškia per fizinius negalavimus, pavyzdžiui, galvos ar pilvo skausmus, pykinimą, nuovargį. Kitiems – per elgesį, kai vaikas užsidaro savyje, tampa liūdnas, praranda susidomėjimą veiklomis arba, priešingai, pradeda maištauti, vengia pamokų ar net iš jų pabėga. Visi šie ženklai rodo, kad vaikui labai sunku ir jam reikia supratimo bei pagalbos.